Naujienos

 

Buvo galimybė žengti didesnį žingsnį į priekį tvarkant atliekas, jei jis būtų teisingai žengtas. Deja, kaip Lietuvoje dar vis būna, keletas apsukrių verslininkų sugalvojo kaip tuo pasinaudoti ir ne tik uždirbti solidžius pelnus iš šių gamyklų statybos, bet dar ir “prisisiurbti” prie šių gamyklų ilgalaikėmis operavimo sutartimis. Paprastai tariant, daugelyje Lietuvos regionų gavosi taip, kad šie įrenginiai nuosavybės teise priklausė regionų savivaldybių įsteigtoms įmonėms, Regionų atliekų tvarkymo centrams (RATC), tačiau dalyje jų miglotų schemų pasekmėje kurį laiką šeimininkavo, o kai kur dar vis šeimininkauja apsukrūs verslininkai. Beje, vienas iš šių verslininkų tuo metu nevengė pasigirti ir išskirtinai gerais santykiais su atliekų tvarkymo sritį kuravusiu tuometiniu Aplinkos apsaugos viceministru, kurių akivaizdžios sąsajos ne kartą buvo aprašytos ir viešumoje. Nenuostabu, kad šiam liūdnai pagarsėjusiam verslininkui tuo metu ir sėkmė šypsojosi, kuri, pasikeitus ministerijos vadovybei, vėliau nusisuko.

 

Šio plano nebūtų buvę galimybių įgyvendinti, jei tuometinėje Aplinkos ministerijoje nebūtų rasti pagalbininkai, kurie sudėliojo reikalavimus taip, kad tie, kurie šias rūšiavimo gamyklas statys, turės teisę dar mažiausiai 10 metų jomis operuoti. Ar nekeista, jog statyba ir operavimas atsiduria vienose rankose, nors akivaizdu, jog statyba su operavimu, kuriam reikalingos specifinės žinios, nieko bendro neturi? Ir tai dar būtų ne didžiausia bėda, jei ne ciniškas elgesys organizuojant ir vykdant konkursus išskirtinai kai kurioms verslo bendrovėms palankiomis sąlygomis, ko pasekmėje, kaip pvz. Vilniuje, iš septynių dalyvių liko tik viena įmonė, neva, vienintelė atitinkanti konkurso sąlygų reikalavimus. Nors akivaizdūs faktai bylojo apie galimą neskaidrų sandėrį, deja, teisėsaugos šios aplinkybės nebuvo įvertintos, kaip ir nevertinta veikla žmogaus, kuris tuo metu dirbdamas VAATC ir būdamas šio konkurso viešųjų pirkimų komisijos nariu, atitinkamai rengęs ir konkurso sąlygas, po to tapo “ekspertu”, kuris pasirašė po dokumentu, kad visos kitos įmonės, neva, neatitiko konkurso sąlygų reikalavimų, todėl buvo tiesiog pašalintos iš konkurso net nevertinant jų pasiūlymų, kas sudarė galimybes vienai likusiai bendrovei laimėti konkursą už didelę kainą. Skandalinga situacija buvo tyliai užglaistyta ir pamiršta, nors, neabejoju, jog Vilniaus miestas galėjo šį projektą įgyvendinti kur kas pigiau.

 

Panašiai procesai vyko ir kituose regionuose, kuriuose pritrūko valios ir kai kam elementarios sąžinės šiuos svarbius projektus įgyvendinti tinkamai. Įrenginiai buvo projektuojami chaotiškai, todėl atsirado skirtingi technologiniai sprendimai, niekas nepasirūpino, jog MBA būtų pajėgios tiek tinkamai išrūšiuoti atliekas į skirtingas frakcijas, tiek gauti naudingą produktą, pvz., bent jau kokybišką kietąjį atgautąjį kurą (KAK), nepasirūpinta, kad visose gamyklose būtų bioreaktoriai, kurie procese išgautų dujas ir elektrą, kurią būtų galima naudoti savo reikmėms, o jos perteklių parduoti rinkoje.

 

Tie regioniniai atliekų tvarkymo centrai, kurie neskubėjo paklusti neskaidriems nurodymams ir laimėjo laiko iki kol pasikeitė tuometinė Aplinkos ministerijos vadovybė, šiuo metu patys valdydami MBA gamyklas bent jau patiria realius operavimo kaštus, o ten, kur koją įkėlė verslininkai, realūs kaštai buvo paversti išpūstais verslo pelnais ir po kurio laiko tapo RATC veiklą apsunkinančia kliūtimi, įpareigojančia mokėti verslininkams nemaža dalimi tiesiog už oro maišymą. Kai kurie RATC, kurie operavimą jau perėmė į savo rankas, iš karto pajuto to naudą, bet kai kur “galvos skausmas” dėl netinkamo MBA operavimo, dėl įžūlaus sutarčių nesilaikymo, tęsiasi iki šiol.

 

Pavyzdžiui, Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centre (ŠRATC), kuriam jau gerą pusmetį vadovauju, pastatyti visiškai primityvūs įrenginiai, kurie realiai kol kas didžia dalimi būtent tik orą ir maišė, bet už kiekvieną toną taip apdorotų atliekų operatoriui yra įpareigoti dešimt metų mokėti po beveik 20 eur be PVM už toną į MBA įrenginius atvežtų mišrių komunalinių atliekų. Ir ši kaina yra be tolimesnio atliekų sutvarkymo kaštų, nes po pirminio primityvaus proceso MBA įrenginiuose, kurio pasekmėje negaunamas joks bent kokią vertę turintis produktas, toliau jau pats ŠRATC dar turi mokėti arba už atliekų deginimą, tame tarpe ir nuvežimą iki deginimo įrenginių, arba už jų pašalinimą kitu būdu. Sudėjus visas atliekų sutvarkymo sąnaudas, vienos atliekų tonos sutvarkymo kaina labai stipriai išsipučia ir žinodamas situaciją kituose regionuose galiu drąsiai teigti, jog Šiaulių regione pastatyta pati primityviausia MBA gamykla bei pasirašyta pati nepalankiausia visoje Lietuvoje operavimo sutartis. Nepalankiausia, žinoma, Šiaulių regiono gyventojams, bet palankiausia jau minėtam verslininkui.

 

Kiekvienais metais privačiam operatoriui taip buvo sumokama daugiau nei po 1,2 mln. eurų. Maža to, MBA operatoriai buvusiems ŠRATC vadovams dar įsiūlė ir papildomą atliekų (2D frakcijos) biodžiovinimo sutartį, siekiant išgarinti drėgmę ir taip, neva, papildomai sumažinti atliekų svorį net iki 45%, kas privačiam Operatoriui kiekvienais metais sugeneruodavo dar po beveik 200 000 eurų papildomų pajamų surinktų iš regiono gyventojų, tačiau nei teoriškai, nei praktiškai tokia apimtimi išdžiovinti šią atliekų frakciją nėra įmanoma ir tai nesudėtinga įrodyti tiek moksliniais straipsniais, tiek atliktu eksperimentu stebint visa procesą nuo pradžių iki galo, ko, natūralu, Šiaulių regiono MBA operatoriai visais įmanomais būdais vengia. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia “Nobelio premijos” verta technologija buvo taikoma tik ŠRATC. Argi ne stebuklas, kai tiesiog papildomu biodžiovinimo procesu garinant 2D frakcijos atliekas, prieš tai nuo jos jau atskyrus skystąją bioskaidžią dalį, dar sugebama išgarinti net iki 45% drėgmės? 2D frakcija iš esmės yra kietoji suspausta atliekų dalis (didžioji jų dalis plastikai, taip pat kartonas, guma, metalas, kažkiek tekstilės). Tik visiškai nesuprantantys atliekų tvarkymo technologijų arba nesąžiningi ir iš to galimai naudos turėję vadovai galėjo ryžtis tokiai avantiūrai, nes išgarinti iš tokių atliekų papildomai net iki 45% drėgmės nei praktiškai, nei teoriškai nėra įmanoma.

 

Tokios veiklos sumanytojai, ko gero, neįvertino, kad pasikeitus vadovams bei situacijai, gali paaiškėti ši galima afera bei padarytos žalos mastai, o jie didžiuliai ir skaičiuojami šimtais tūkstančių eurų. Dėl to šiuo metu tyrimą atlieka ir teisėsauga, tai matysime, kokie bus tyrimo rezultatai, bet šios papildomos paslaugos sustabdytos ir bet kokiu atveju nebebus vykdomos, nes jos ne tik, kad nenaudingos, kaip keletą metų buvo deklaruojama apgaudinėjant ŠRATC dalininkus, bet ir akivaizdžiai žalingos. Už sutartinių įsipareigojimų pažeidimus ir galimai nesąžiningą veikimą, Šiaulių regiono savivaldybės dalininkai jau pritarė vienašališkam sutarties su operatoriumi nutraukimo procesui sutartyje nustatyta tvarka. Kaip įstaigos vadovas, džiaugiuosi dalininkų (Šiaulių regiono savivaldybių administracijos vadovų) palaikymu, kad įvertindami susiklosčiusios situacijos sukeltas pasekmes, ryžosi imtis ryžtingų priemonių taisant situaciją ir vienbalsiai priėmė viso Šiaulių regiono gyventojams naudingą sprendimą.  

 

Sutartys su operatoriais, tik šiek tiek kitomis aplinkybėmis, jau buvo nutrauktos iš pradžių Klaipėdos, vėliau Marijampolės regionuose, tai šiuo metu bando padaryti Telšių ir jau po dalininkų sprendimo sutartyje numatytomis sąlygomis pradėjo daryti Šiaulių regionai. Tauragės regione tokia gamykla apskritai nebuvo pastatyta, o Utenos ir Alytaus RATC vadovai sugebėjo privačių Operatorių apskritai neįsileisti.

 

Siekiant, kad gyventojai mokėtų už atliekų tvarkymą sąžiningą kainą, neišvengiamai būtina iš atliekų tvarkymo grandinės pašalinti galimai korupcinių susitarimų pagrindu įtaisytus verslininkus, kurie netinkamai atlieka operavimo funkcijas ir tiesiog “siurbia” gyventojų pinigus. Tai toliau toleruojant po dar 5 metų, kai sutartys baigsis, iš MBA gamyklos liks tik plikos sienos ir tos pačios aptrupėjusios. Nepateisinamas toks neatsakingas elgesys, kai operatoriai jiems patikėtų gamyklų priežiūros tinkamai nevykdo, netinkamai eksploatuoja įrenginius, nebendradarbiauja, neleidžia atlikti pagal sutartį būtinų kontrolės veiksmų, stebėti, ar sąžiningai vykdomi procesai, nesilaiko dalies sutartinių įsipareigojimų, ko pasekmėje dar ir papildoma žala daroma, todėl, nepavykus pasiekti tinkamos MBA operatorių paslaugų kokybės už realią kainą, būtina atvirai, ryžtingai veikti ir baigti tuos žaidimus bei savininkams susigražinus už ES lėšas pastatytas gamyklas ne tik pradėti jas tinkamai eksploatuoti, siekiant gyventojų lėšas skirti realių sąnaudų padengimui, bet ir sutaupytus finansinius išteklius investuoti į šių gamyklų tinkamą priežiūrą bei modernizavimą pritaikant jas efektyviam rūšiavimui.

 

Aukštų tuometinės Aplinkos ministerijos vadovų netinkamų veikų pasekmėje padarytas klaidas būtina taisyti, nes, kol jos nebus ištaisytos, apie sąžiningą atliekų tvarkymo kainą gyventojams kalbėti bus sudėtinga.