Pavojingos atliekos

• galvaniniai elementai
• akumuliatoriai
• buitinės chemijos produktai
• lakų, dažų, skiediklių atliekos
• absorbentai
• cheminėmis medžiagomis užteršta pakuotė ir medžiagos
• panaudoti tepalai
• tepalų filtrai ir kitos naftos produktų atliekos
• gyvsidabrio turinčios atliekos
• asbestistinis šiferis
• trąšos
• klijai

• Jeigu pavojingų medžiagų liko, sandariai jas uždarykite ir pristatykite į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse esančius pavojingų atliekų surinkimo punktus arba įmones, tvarkančias tokio tipo atliekas. 
• Pavojingos atliekos taip pat surenkamos ir apvažiavimo būdu, pagal iš anksto vežėjų paskelbtus grafikus.
• Išeikvotas baterijas (galvaninius elementus) galima palikti prekybos centruose, spaudos kioskuose, mokyklose, pašto skyriuose, kur pastatytos specialios surinkimo dėžutės ar konteineriai.
• Nemaišykite jų su kitomis buitinėmis atliekomis.
• Nepilkite į plautuvę ar klozetą, lietaus nuotekų šulinius ar tiesiog ant žemės.
• Išmeskite tik tuščią ir sausą pavojingų gaminių pakuotę.

Netinkamai tvarkomos pavojingos atliekos kelia pavojų gamtai ir žmogui!

Išpiltas 1 litras alyvos dešimtmečiams užteršia pusę hektaro žemės, o alyva, patekusi į vandens telkinius, plėvele uždengia apie 1 ha vandens paviršiaus. Į dirvožemį patekusi alyva išskiria įvairius cheminius elementus, kurie kelia pavojų žmogaus bei gyvūnų sveikatai. Alyvoje esantys sunkieji metalai gali pažeisti nervų sistemą, inkstus, kai kurie jų sukelia vėžinius susirgimus.

Netinkamai išmestos baterijos – didžiulė žala aplinkai ir gamtai. Iš baterijų į aplinką patenkantys sunkieji metalai, rūgštys, toksinės medžiagos daro neigiamą, negrįžtamą poveikį aplinkai. Ypatingai pavojingi juose esantys sunkieji metalai: švinas, gyvsidabris, kadmis. Patekę į mus supančią gamtą, jie tampa įvairių sunkių susirgimų priežastimi.

Gyvsidabrio turinčios atliekos (dienos šviesos lempos, baterijos, termometrai, žemės ūkyje naudojami chemikalai, pesticidai) yra toksiškos visoms gyvybės formoms. Ypač pavojinga įkvėpti gyvsidabrio garų! Kvėpuojant gyvsidabrio garais, jis per plaučius patenka į kraują, jungiasi su baltymais, kaupiasi inkstuose, kepenyse, smegenyse. Dažniausi fiksuojami susirgimai: mažakraujystė, plaučių ir inkstų ligos, odos uždegimai, metalo prieskoniai, skausmai pilve, nenoras valgyti, nuovargis, pykinimas ir vėmimas, troškulys, svorio mažėjimas, galvos skausmai. Sunkūs apsinuodijimai gali baigtis mirtimi.

Mirtina gyvsidabrio dozė gali būti 10-20 mg/m3 (vieno medicininio termometro!) išbuvus žmogui uždaroje 100-200 m3 tūrio patalpoje nuo 3 valandų iki 3 parų. Gyvsidabris, esantis vienoje liuminescencinėje lempoje (100-120 mg), visiškai išgaravęs gali užteršti iki atmosferoje leistinų ribinių koncentracijų (0,0003 mg/m3) – iki 333 333-400 000 m3 tūrio hermetišką patalpą, o iki darbo zonoje leistinų ribų vienkartinių koncentracijų (0,01 mg/m3) – 10-12 tūkst. m3 tūrio patalpą.